Projektas "Moterys ir jaunimas kaip socialinės lyderystės kūrėjos Lietuvoje"
Sabina Bitinienė į Alytų iš Kauno kartu su vyru gyventi ir dirbti atsikėlė 1975 m. Ir nuo tada aktyviai ir entuziastingai įsiliejo į mūsų miesto kūrimą. Pedagogės išsilavinimą turinti Sabina dirbti pradėjo Pionierių namų direktore. Tai buvo labai kūrybingas gyvenimo laikotarpis, nuolat jaunų žmonių apsupty, renginiai, šventės, kelionės...Šiam darbui atiduota 15 gražiausių jaunystės metų.
1990 metai žymi perversmą ne tik lietuvių tautos, bet ir atskirų žmonių gyvenime. Bemąstant, kuo užsiimti, kad būtum reikalingas ir galėtum išgyventi, ir kuria kryptimi nukreipti savo energiją, gimė idėja kurti neįgaliųjų užimtumo centrą. Tai buvo netikėtas posūkis gyvenime, atnešęs ir įvertinimą, ir pagarbą. Atsižvelgiant į tame laikmetyje vyravusį požiūrį į neįgaliuosius, reikėjo viską pradėti nuo pradžių pradžios. Nebuvo nei valstybinės strategijos, nei finansinės paramos, nei pramintų kelių. 1991 m. Sabina Bitinienė pradeda vadovauti Lietuvos neįgaliųjų specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ Alytaus skyriui. Čia įkuriamas pirmasis Alytuje neįgaliųjų dienos užimtumo centras, iš pradžių vietą suradęs Jaunimo centre, o vėliau, sėkmingai įvykdžius 1,5 milijono vertės ES projektą, buvusio vaikų darželio „Ąžuoliukas“ patalpose. Projektą rašė, statybos darbus prižiūrėjo, trūkstamų lėšų iš Alytaus miesto savivaldybės prašyti ėjo pati Sabina... Ir štai, nuo 1998 m. Alytus turi vieną pirmųjų tokį modernų ir pritaikytą neįgaliesiems respublikoje dienos užimtumo centrą. Čia veikia dailės, šokio, muzikos teatro, būreliai, neįgalūs vaikai ir vyresni, su protine negalia, gali lavintis, bendrauti tarpusavyje, jie yra saugūs ir, svarbiausia, mylimi, o tėvai pagaliau turi kur nors trumpam palikti savo vaikus. ,,Niekada nenorėjau apgauti, nusukti, visada buvo svarbu išlaikyti duotą žodį, stengiausi neįžeisti žmogaus“, – kalbėdama apie savo gyvenimo vertybes ir nuveiktus darbus sakė S. Bitinienė. Prisimindama darbą „Gubojos“ centre S. Bitinienė vardina „savo“ užaugintus vaikus: Ramūnas, Linutė, Vitalija, Nerijus, Tomas, Linas...., visi jie brangūs, artimi, o kiek istorijų ir nutikimų apie kiekvieną gali papasakoti,– kaip Giedrius direktoriavo, nes nenorėjo dirbti, tad Sabina pasiūlė susikeisti vietomis;), kaip Tomą su Arvydu Kopenhagos oro uoste pametė (jie, pasirodo, patys kuo puikiausiai bagažą pasiėmė ir prie išėjimo vadovų laukė), Vitalija ištekėjo į užsienį, Giedrius jau neateina į dienos centrą ir t. t.
Dvidešimt metų dirbusi specialiosios kūrybos centre „Guboja“ direktore, ji tik prieš kelis metus, būdama arti aštuoniasdešimties, išėjo į užtarnautą poilsį. „Kada gi tu pailsėsi“, – klausė Sabinos vyras, visus tuos metus kantriai palaikęs žmoną. O nuveikta tikrai daug: suorganizuota neįgaliųjų teatro rajoninis festivalis „Dzūkijos ruduo“, tarptautinis teatro festivalis „Džiaugsmo ašara“, respublikinis muzikos festivalis „Spalvotoji gama“, regioninis dainos ir šokio festivalis. Su neįgaliaisiais aplankyta Danija, Olandija, Lenkija. „Nieko nebūčiau pasiekusi be geros komandos ,– sakė Sabina. „Gerų minčių, geros komandos ir optimizmo“, – ji linki ir visoms veiklioms šiuolaikinėms moterims.
Laimutė Šiušienė (buvusi Jančoraitė) – gerai žinoma Alytaus bendruomenėje moteris. Visi, kas pažįsta Laimutę, žavisi jos energija, sugebėjimu bendrauti, rasti išeitį bet kokioje situacijoje, ir pastebi šios moters charizmą – ypatingą vidinį švytėjimą, pasireiškiantį optimizmu ir linksmumu. „Niekada nemokėjau atsisakyti, – sako Laimutė, – o jei pradedi – turi padaryti gerai“. Ši savybė ir lėmė, kad visada buvo įvykių sūkury –mokyklos renginių vedėja, „žvaigždė“ komjaunimo suvažiavime Maskvoje (net nuotrauką su pirmuoju kosmonautu J. Gagarinu turi!), grupės seniūnė, Alytaus dailiųjų amatų mokyklos įkūrėja, ilgametė moterų organizacijos „Zonta“ narė, aktyvi ir politinėje veikloje (Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų partijos narė bei pirmosios Alytaus miesto tarybos narė).
L. Šiušienė kilusi iš Prienų krašto, netoli Veiverių, ten baigė mokyklą (su bendraklasiais vis dar susitinka kas penkerius metus). Didžiausią įtaką galbūt padarė mama – išmokė rankdarbių ir užkrėtė šviesesnio gyvenimo troškimu. Mama buvo baigusi kulinarijos mokyklą, pasakojo, kokius prašmatnius pokylius jai yra tekę ruošti, tos istorijos jaunai mergaitei žadino svajones apie gražesnį pasaulį, kuriame taip norėjosi gyventi... Nes vaikystės metus temdė pokario realybė – ne kartą šeimą „vežė“, būdavo, susideda daiktus ir laukia, kada ateis, bet taip ir neišvežė, kaip Laimutė dabar galvoja, tikriausiai mamos dėka, kuri mokėjo ir žinojo kaip bendrauti (mama pragyveno iki 102 metų).
Baigusi Politechnikos institutą Kaune, kartu su vyru architektu Robertu Šiuša, su kuriuo susipažino besimokydama, išvažiuoja dirbti ir gyventi į Zarasus, bet, kaip antitarybinių nuotaikų skleidėjo, Roberto paslaugų valdžia atsisako. L. Šiušienę dėstytojauti pasikviečia Alytaus technikumas (dabartinė kolegija), kur nuo 1972 m. ilgus metus dėstė braižybą, vyras dirbo miesto architektu. Alytus patiko kaip žalias miestas, žinojo, kad čia yra vaikų namai, kuriuos labai norėjo pamatyti, prisimena, kaip teko pantoniniu tiltu pirmą kartą keliauti į darbovietę. Dabar Alytus jau tapo savas, mielas, jaukus ir gražus gyventi.
Technikume išdirbtus 19 metų moteris prisimena kaip gerus metus – sukurti ir išlaikyti ryšiai su žmonėmis, įgauta patirties, panašų lygį stengėsi išlaikyti ir įsteigtoje Dailiųjų amatų mokykloje. Būtent Alytuje Laimutė įsitraukė į tautodailės veiklą, paskatinta T. P. Maloškos pradėjo pati dalyvauti parodose. Tuo metu tautodailininkų bendruomenė Alytuje buvo labai stipri ir veikli, bebendraujant visiems kartu ir gimė mintis atgaivinti senuosius amatus, t. y. kurti amatų mokyklą. Pirminė mokyklos kūrimo idėja priklauso Vytautui Jaručiui – jis svajojo įsteigti kalvystės mokyklą, bet ši mintis vėliau buvo išplėtota ir nutarta steigti amatų mokyklą. Įsteigti Alytuje amatų mokyklą skatino ir dailininkas Gediminas Makšeckas, ir dailininkas Benjaminas Jenčius, taip pat parėmė ir tuometinė miesto valdžia, ypač Dobilas Kurtinaitis ir Onutė Suncovienė (mokykla įkurta 1991 m.). Būtent Alytaus dailiųjų amatų mokyklai atiduoti metai (19 metų Laimutė Šiušienė vadovavo šiai mokyklai) yra laimės ir brandos metai. Mokyklai atiduota viskas: rūpinimasis steigimo darbais – dukart per savaitę tekdavo važinėti į Švietimo ir mokslo ministeriją, patirties semtasi iš kolegų Kaune, Plungėje, stengtasi po truputį „nulipinti“ ją savitą ir originalią. Įdėta meilė ir darbas pasiteisino ir grįžo su kaupu – mokykla tapo žinoma respublikoje, sulaukė pripažinimo ir įvertinimo kaip unikali, senovinius amatus puoselėjanti mokykla, buvo kviečiama kurti miesto ir respublikinių žemdirbių švenčių įvaizdį (apipavidalinimą). Įvertinta ir mokyklos įkūrėja bei ilgametė direktorė Laimutė Šiušienė – 2010 m. ji tapo Alytaus miesto Kultūros premijos laureate. Bet moteris nelinkusi prisiskirti sau visų nuopelnų, tai visų pirmųjų mokytojų, pakviestų ir surastų direktorės, kaip ji sako, mūsų branduolio, įdirbis (Beno, Sauliaus, Reginos, Virginijos, Auksės ir kt.).
Paklausta, kas svarbiausia gyvenime, vis dėlto Laimutė sako, kad šeima. Išaugusi keturių vaikų šeimoje, pati išaugino keturis vaikus, turi trylika anūkų. Kai visi susirenka, būna trisdešimt žmonių. „Labai svarbu didelė šeima, – sako L. Šiušienė. – Kuo turi didesnę šeimą, tuo daugiau rūpesčių ir bėdų, bet daugiau ir džiaugsmo“. Svarbiausia gyventi pagal galimybes ir džiaugtis tuo, ką turi – toks moters gyvenimo credo. Ji pati moka juo džiaugtis: nors ir turėdama 73 m. kasmet su vyru išvažiuoja į kelionę – aplankyta visa Europa (tik Anglijoje nebūta), tolimieji kraštai – Dubajus, Tailandas, su visa šeima slidinėta Alpėse. Artimiausi planai – rinkimai į Seimą! Ji pastebi, kad šiuolaikiniams mūsų miesto žmonėms labai trūksta bendruomeniškumo, savanoriškumo, nes nepalaikoma iniciatyva užgęsta, ir tiki, kad atgaivins Alytų jauni žmonės!
Julija Kubilevičiūtė-Raibova gimė 1942 m. Alytuje, paprastoje, skurdo slegiamoje šeimoje. Cirkas paviliojo jau nuo vaikystės ir tapo didžiąja gyvenimo meile ir aistra. Pastebėta tuo metu Lietuvos filharmonijoje dirbusio cirko artisto Viktoro Saprigino šeimos ir gavusi kvietimą vykti kartu į gastroles Rusijoje, 1960 m., būdama aštuoniolikos, paliko gimtąjį Alytų, nes labai norėjo ištrūkti iš skurdo ir kažką pasiekti gyvenime. Apie dvidešimt metų truko svaiginanti karjera Maskvoje – studijos Visasąjunginėje cirko ir estrados mokykloje, pasirodymai su žinomais artistais didžiosiose Maskvos scenose, Kremliaus rūmuose išrinktiesiems, gastrolės po visą Sąjungą, bohemos aplinka ir gerbėjų dėmesys...Tai buvo gražiausias ir darbingiausias gyvenimo etapas. Atkaklumas, garbingumas ir darbas – esminės vertybės, padėjusios pasiekti profesinio gyvenimo aukštumų artistės gyvenime. „Siekdamas savo svajonės neužmiršk ja pasidalinti su kitais, kad ir jų veidus papuoštų šypsena“, – apie savo gyvenimo credo sako artistė.
Į Alytų Julija Riabova grįžo dėl šeimos, kaip pati sako, tai buvo sunkiausias gyvenime sprendimas, bet teko rinktis, ar grįžti į Lietuvą ir gyventi su savo vyru Albertu Riabovu, kurį irgi sutiko Rusijoje gastrolių metu, ir dukra Olga, ar tęsti artistės gyvenimą, bet be šeimos... Ir meilė cirkui čia tapo išsigelbėjimu ir galimybe kurti ir perduoti savo patirtį kitiems – Julijos Riabovos iniciatyva 1982 m. Alytuje įkuriama cirko studija „Dzūkija“, tai mėgėjiško cirko trupė, tapusi žinoma ir laimėjusi daugybę apdovanojimų tarptautiniuose cirko festivaliuose visoje Europoje. Per 30 gyvavimo metų Alytaus cirkas „Dzūkija“ užaugino ir išleido į profesionalų kelią žinomus ar aukšto lygio artistus – Albertą Chazbijavičių, Jurgitą Bujanauskaitę, Darių Ščesnulevičių, Gediminą Maldanį ir kt. Džiugu, kad A. Chazbijavičius ir J. Bujanauskaitė sugrįžo į Alytų ir tęsia Julijos ir Alberto pradėtą darbą – sėkmingai vadovauja cirko studijai „Dzūkija“, D. Ščesnulevičius įkūrė profesionalų gastroliuojantį „AMBER“ cirką, kurio programoje visi Riabovų mokiniai ir jų vaikai...
Šiuo metu Klaipėdoje su dukros šeima gyvenanti cirko artistė apie gimtąjį miestą sako: „Gimiau ir užaugau Alytuje. Išvykusi – jo ilgėjausi, grįžusi – jį mylėjau. Tai buvo ir yra mano vaikystės miestas. Myliu jo praeitį, dabartį ir linkiu įspūdingos ateities!“ O šiuolaikinėms moterims – veiklioms, pasitikinčioms savimi, skubančioms, tačiau viską spėjančioms, dažnai užmirštančioms save – linki stabtelėti. Prisiminti, kas yra jų didžioji meilė, aistra ir svajonė. Ir jos siekti.
Danutė Plytnikienė (Labanauskaitė) – liaudies dainų ir šokių ansamblio ,,Dainava“ meno vadovė, respublikinių ir pasaulio lietuvių dainų švenčių dirigentė, muzikos pedagogė – gimė 1937 m. Aukštaitijoje, Rozalimo valsčiuje, Žvirblionių k.
Profesinis kelias prasidėjo dar vaikystėje, kai išmoko groti tėvo armonika. Nors tėvas buvo dvaro kalvis, tačiau buvo pagrindinis vakaruškų muzikantas, nes mokėjo groti armonika. Danutė paslapčia nuo tėvo taip pat išmoko groti. Didelę įtaką vaikystėje paliko „klojimo vakarai“, kur susirinkdavo visas kaimas žiūrėti vaidinimo, po to vykdavo vakaruškos. Būdama 7 klasėje draugės padedama susipažino su kompozitoriumi A. Belazaru, kuris paskatino stosi į Panevėžio muzikos mokyklą. 1957 m. baigė mokyklą kaip kanklininkė, tačiau toliau įstojo į Konservatoriją (dabar MTA) ir pasirinko choro dirigentės profesiją. Baigusi mokslus sugrįžo į Panevėžį dirbti muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja. 1967 m. įkūrė „Ekrano“ liaudies dainų ir šokių ansamblį, kuris buvo respublikinių dainų švenčių, konkursų dalyvis ir pelnė ne vieną apdovanojimą.
1977 m. atvyksta į Alytų ir toliau nenuilstamai tęsia savo kultūrinę veiklą. Čia ir gimsta dainų ir šokių ansamblis „Dainava“, kuris jau beveik 40 metų garsina Alytaus kraštą dainomis ir šokiais toli už jos ribų. Surengta daugiau kaip 1500 koncertų Lietuvoje ir užsienyje: JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Skandinavijos, Vidurio ir Rytų Europos šalyse, Vietname, Egipte, Malaizijoje, Kipre, Kanarų salose, Japonijoje ir kt. Už nuopelnus propaguojant lietuvių tautos liaudies meną, kultūrą, tradicijas, ansambliui suteiktas nusipelnusio kolektyvo vardas, o meno vadovė Danutė Plytnikienė už pagalbą Lietuvai integruojantis į Transatlantines ir Europos struktūras apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. „Labai dėkinga visiems merams, kurie palaikė tiek morališkai, tiek finansiškai, niekada neatsisakė padėti organizuojant keliones, festivalius“, – miesto vadovams dėkojo ansamblio vadovė. 2007 m. dirigentė tampa Alytaus miesto kultūros premijos laureate, 2008 m. jai suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas už ypatingus nuopelnus puoselėjant liaudies meną ir vykdant pedagoginę veiklą.
Didelę įtaką D. Plytnikienė padarė Leokadijai Dabužinskaitei, kuri savo profesinį kelią pradėjo Panavėžio „Ekrano“ dainų ir šokių ansamblyje. Šiuo metu ji yra vyriausia Respublikinių dainų švenčių režisierė. Didžiausi talkininkai – ansamblio „Dainava“ grupių vadovai: Arvydas Mikalauskas, Laimutė Insodienė, Violeta Prakapavičienė, Gražina Noreikienė, Gintaras Naujikas.
„Dainavą“ pastoviai lanko apie 150 narių, per 100 iš jų – vaikai ir moksleiviai. „Tai puiki liaudies meno, tradicijų mokykla jaunimui, diegianti meilę savo kraštui, jo žmonėms. Myliu žmones, kurie susiję su menu: choristai, muzikantai, šokėjai“, – sako D. Plytnykienė. Dabar menininkei svarbiausia ir toliau puoselėti liaudies meną, toliau kurti ansambliui programas.
Janina Adamonytė (g. 1928) – Alytaus muzikos mokyklos mokytoja ekspertė, chorų ir vokalinių ansamblių vadovė, choro studijos „Lakštangėlė“ meno vadovė, 1993 m. Alytaus miesto savivaldybės kultūros premijos laureatė. Muzikė parengė nemažai vokalinių ansamblių „Dainų dainelės“ konkursui, chorų dainų šventėms, respublikiniams konkursams, dauguma jų – konkursų laureatai ir prizininkai. Nemažai pedagogės mokinių pasirinko profesionalaus muziko kelią. Žinomiausi jų – Indrė Anankaitė baigė LMTA dainavimą, dirba soliste Operos ir baleto teatre, Edita Biliūtė – baigė LMTA dainavimą, solistė, Jurgita Mancevičiūtė, Rima Vaickelionytė, Raimonda Revuckaitė-Remeikienė, Asta Sadauskaitė-Petkienė, Dalia Kavaliauskaitė-Kazlauskienė... Visi jos buvę mokiniai turbūt drąsiai galėtų pasakyti, kad mokytoja iš jų „išspausdavo“ viską, dainuodamas turėjai atiduoti visą save ir net daugiau. „/.../ daug dėmesio skirdavo tarimui, kvėpavimui, dainuodavom ir po vieną, ir po du, ir grupelėmis, net solfedžiuodavom, mokė jausti vieniems kitus, nesistengti perrėkti, išsišokti. /.../. O pati be galo išraiškingai diriguodavo. Iš jos rankų mostų galėjai viską pajusti, tik reikėdavo sekti ir patikėti jos siūloma versija“, – prisimena buvusi mokinė Irena Raščiuvienė.
Nors Janina Adamonytė ir gimė vargingai gyvenusioje šeimoje (Prienų r., Užuguosčio k.), tačiau atkakliai siekė mokslo ir baigusi Aukštadvario mokyklą toliau mokėsi Jiezno gimnazijoje. Ją baigusi turėjo sau duoną užsidirbti mokytojaudama – dėstė matematiką Jiezno, Seirijų mokyklose (du metus buvo studijavusi matematiką Vilniaus pedagoginiame institute). Būtent Seirijuose ir pradeda dirbti muzikės darbą, paraleliai studijuodama Vilniaus J. Tallat Kelpšos konservatorijoje chorinį dirigavimą. 1965–1970 m. Alytaus 1-osios vidurinės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytoja, moksleivių ir suaugusiųjų chorų bei vokalinių ansamblių vadovė. Nuo 1978 m. Alytaus vaikų muzikos mokyklos mokytoja, Chorinio dainavimo skyriaus jaunių choro vadovė. Nuolat dirbdama su chorais, neakivaizdiniu būdu muziką studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Pedagoginį, kūrybinį darbą Janina Adamonytė tęsė beveik iki 80 m. – gerbiama kolegų, vertinama už reiklumą, profesionalumą, pasiaukojimą darbui, labai reikalinga savo mokiniams, atvėrusi jiems kelią į paslaptingą ir sunkiai perprantamą muzikos pasaulį... Muzikė gyvenime vadovaujasi aukštos kokybės ir profesionalumo principais ir šiuolaikinėms moterims linki savirealizacijos.
„Gyvenk gimtinėje, dirbk mylimą darbą ir nebus ko keikti“, – toks atviras, gal net kiek tiesmukas Aldonos Balalienės moto greičiausiai padiktuotas jos gyvenimiškos patirties.
Teatro režisierė Aldona Dobravolskaitė-Balalienė (1950-03-16) praskleidžia gyvenimiškus užkulisius ir taria, jog gimė Alytuje, šalia Nemuno ir…čigonų. O tada akimirksniu tampa aišku – štai iš kur tas temperamentas. Deja, būdama penkerių, mergaitė turėjo atsisveikinti su gimtine bei kiek padykusiais mažaisiais kaimynais ir išvykti į Klaipėdą, kurioje netrukus ją pasitiko Didysis stebuklas – teatras. Et, kokia mergaitė nepuoselėja svajonių apie didžiąją sceną, žiūrovų perpildytus spektaklius ir šlovę… Kur čia nesvajosi, kai dar mokyklos suole patenki į dramos studiją, kuriai vadovauja visų mylimas, gerbiamas teatro ir kino aktorius bei režisierius Povilas Gaidys. Gal Maestro įtaigos, o gal teatro magijos apžavėta Aldona nusprendžia savo ateitį susieti su teatru – 1969–1972 m. ji studijuoja Vilniaus kultūros mokykloje, 1973–1978 m. neakivaizdžiai mokosi Leningrado (Rusija) N. Krupskajos kultūros institute.
Iškart po studijų Vilniuje, tarsi sekdama savo gyvenimo moto, Aldona sugrįžo į gimtąjį Alytų, įsidarbino rajono kultūros namuose: pirmiausiai metodininke, vėliau – Liaudies teatro režisiere. Ja dirbo beveik trisdešimt metų – iki pat 2002 m.
„Garbės raštų visa dėžė prikrauta, – prasitaria Aldona. – Bet aš girtis nemoku, – tegul savo įspūdžius – gerus ar blogus – išsako žiūrovai“. O žiūrovai turėtų ką papasakoti: per tuos metus sukurta daugybė spektaklių pačiai įvairiausiai auditorijai: vaikams, jaunimui, senjorams, poeziją dievinantiems ir mylintiems istorinį teatrą, komedijos ir dramos, farso ir tragedijos žinovams, masinių renginių lauko erdvėse ir kamerinio teatro gerbėjams. Dalyvauta pačiuose įvairiausiuose teatrų festivaliuose, konkursuose, kur ne kartą Alytaus liaudies teatras tapo laureatu. Paprašyta išskirti mylimiausią jos pačios sukurtą spektaklį, Aldona atsidūsta: „Vaikeli, kiba aš žinau… Buvo kažkokių neblogų… „Keistuolę misis Sevidž“ (1987) pakvietė Lietuvos televizijoj filmuotis. Labai nustebau…“. Būti liaudies teatro režisiere anuomet reiškė būti ir spektaklio vadybininku, ir dailininku, ir scenos darbininku. Reikėjo pačiai pasirūpinti spektaklio finansavimu, jo dekoracijomis, kostiumais, žiūrovais, gastrolėmis ir be jokios abejonės… artistais. Kai kurie jų buvo tiesiai iš gatvės. Kurdama spektaklį „Pražūtingas apsvaigimas“ pagal J. Grušo pjesę „Velnias, meilė ir džiazas“ (1988) Aldona spektaklio aktoriais pasirinko tikrus tuomečius Alytaus „chuliganus“, ne kartą į milicijos akiratį papuolusius paauglius. Ir ką? Eksperimentas pasiteisino – spektakliai gausiai lankomi, tų pačių „chuliganų“ draugai lavinami, edukuojami, o keletas aktorių vaidino ir vėlesniuose Liaudies teatro spektakliuose… „Daug įdomių žmonių, neeilinių asmenybių buvo mūsų teatre“, – šypteli Aldona. Ir netrukus tarsi priekaištas sau išsprūsta, – „negyriau aš savo artistų. Tik kritikuodavau – tas blogai, anas… Negerai dariau…“
Pirmąja režisiere Aldona buvo ir savo vaikams – dukrai Rūtai ir sūnums Vytautui ir Kęstučiui. Pastarieji pasuko mamos pėdomis: studijavo režisūrą Klaipėdos universitete, Kęstutis Balalis vaidino Lėlių teatre, Vytautas įkūrė „Parodijos teatrą“ ir tebevaidina jame.
Aldona – poezijos švenčių Alytaus rajone pradininkė, organizatorė, teatrų konkurso „Kaimo liktarna“, skirto kraštiečio teatrologo V. Maknio premijai laimėti, iniciatorė ir puoselėtoja. Į dar vieną unikalią veiklą ją įsuko šeiminės aplinkybės. Aldona išduoda paslaptį, kad vaikystėje svajojusi turėti dvynukus. O kai svajonė išsipildė, pagausindama jų šeimą dviem sūnumis dvyniais – Vytautu ir Kęstučiu, ji nusprendė steigti klubą „Mes gimėm du“, rengti šeimų, auginančių dvynius, susitikimus, konkursus.
„Gimiau pačiu laiku...“ – tarsi neleisdama savęs gailėtis sako Aldona, nes puikiai žino, kad nutuokiam, kokie nelengvi permainų metai dėl finansinių nepriteklių ir politinių sprendimų buvo miesto kultūros darbuotojams... Alytaus rajono kultūros namai grąžinti Šaulių sąjungai, Liaudies teatras iškeldintas. Naujojoje vietoje jis taip ir neprigijo... Aldona taip pat pasiryžo keliauti svetur. Trejus metus nuo gimtinės ją skyrė Atlantas, darbas toli gražu nebuvo mielas ir artimas tam, kuriam buvo paskyrusi save.
Ji sugrįžo. „Visiems užteks vietos po saule...“– sako Aldona ir nusikvatoja gražia plačia šypsena. Lygiai taip pat kaip prieš 28 metus, kai tuomet dar tik nedideliais sodinukais prismaigstytame Jaunimo parke pirmąkart mane užkalbinusi ji netikėtai pasiūlė vaidinti Beatričę būsimame spektaklyje „Pražūtingas apsvaigimas“.
Dailininkė tapytoja Eglė Braždžiūtė-Bylaitienė (1932-05-05) gimė ir augo Alytuje, garsaus menininko, profesionalios keramikos Lietuvoje pradininko, vieno iš pirmosios meno mokyklos keramikos skyriaus įkūrėjų, Vytauto Braždžiaus šeimoje. Nuo pat vaikystės p. Eglę supo bohemiška menininkų gyvenimo aplinka. Tuometinis Kauno (laikinosios Lietuvos sostinės) dailininkų elitas dažnai svečiuodavosi Braždžių namuose. Karo metais sugriauto tėvų namo su lietuviškais tautiniais raštais vizija kaip gražiausias vaikystės prisiminimas moterį lydi visą gyvenimą.
Baigusi Alytaus mergaičių gimnaziją, p. Eglė mėgino studijuoti mediciną, tačiau tuo metu, 1947 m., Vytautas Braždžius buvo įkalintas už antisovietinę veiklą ir studentė iš tokios šeimos buvo nepageidaujama. Eglei pavyko įstoti į LŽŪA Hidrotechnikos fakulteto Žemėtvarkos skyrių, tačiau nuolat patyrė spaudimą, buvo keliami klausimai dėl jos šalinimo iš aukštosios mokyklos. Tėvelis tuo metu buvo ištremtas į lagerį Sibire. Baigusi studijas Eglė gavo paskyrimą dirbti Vandens ūkio projektavimo institute Kaune. Studijų metais ją globojo medicinos instituto profesoriaus Nemeikšos šeima, dažnai lankėsi jų namuose, kurie buvo ir intelektualų susibūrimo vieta. Teko bendrauti su garsiu dailininku A. Žmuidzinavičiumi, rašytojų P. Cvirkos ir A. Venslovos žmonomis, skulptoriumi A. Aleksandravičiumi. Ištekėjusi už chirurgo Bylaičio Eglė grįžo gyventi į Alytų. Dirbo Alytaus miesto savivaldybėje vyriausia žemėtvarkos specialiste. 1987 m. organizavo poeto A. Jonyno muziejaus įkūrimą.
Poreikis piešti Eglę Bylaitienę lydėjo visą gyvenimą. Tačiau įgyvendinti šią svajonę pavyko gana vėlai. Atostogaudama Palangoje susipažino su dailininke S. Medyte, kuri ir paskatino būsimąją dailininkę imtis teptuko. „Prisipirkau tiek tapybos reikmenų, kad netilpo į autobuso bagažo skyrių“, – prisimena autorė. Nuo tada ir prasidėjo intensyvus kūrybinis gyvenimo periodas – dalyvavimas respublikinėse ir tarptautinėse parodose, pleneruose, konkursuose. Vyras ne tik palaikė ir skatino, tačiau ir pats įsitraukė į kūrybą, kartu dalyvavo parodose. Kaip reikšmingiausias p. Eglė įvardija jubiliejinę liaudies meno parodą Vilniuje 1985 m., Lietuvos tūkstantmečiui paminėti skirtą parodą 2009 m. Eglės Bylaitienės kūrybinis palikimas išties gausus ir įdomus. Būdama tautodailininkė stebina profesionalumu, įdomiais siužetais, originaliomis meninėmis idėjomis. Kūriniuose – nuo gamtos motyvų iki portretų. Surengė daugiau kaip 10 autorinių parodų, kasmet dalyvauja Dzūkijos skyriaus organizuojamoje Aukso vainiko parodoje-konkurse. 2009 m. tapo trečiosios vietos laimėtoja.
Eglė Bylaitienė kaip vieną didžiausių vertybių įvardija bendravimą, tačiau teigia, kad vertybės jos gyvenime kito įvairiais periodais – auginant vaikus, dirbant. „Mano jaunystės Alytus buvo kompaktiškesnis, žmonės artimesni, pažinojo vieni kitus. Dabartinės moterys turi daugiau galimybių. Linkiu jas išnaudoti. Ir nepamiršti, kad laimė – tai plonytė linija tarp „per mažai“ ir „per daug“, – sako dailininkė.
Mokytoja ekspertė Julija Mugenytė-Grabskienė gimė Varėnos rajone, Norulių kaime, pasienio policininko šeimoje (1936-07-03). Būdama ketverių su tėvais persikėlė gyventi į Alytų. Deja, likimas nelepino mažosios Julijos. Anksti neteko mamos, o po pusmečio, pirmosiomis karo dienomis, vokiečiai sušaudė tėvelį. Nuo 1942 m. iki 1955 m. augo Alytaus vaikų namuose. Patys gražiausi vaikystės prisiminimai – iš ten. Teko išgyventi karą, sunkų pokario laikotarpį. Vaikų namai kilnojami iš vienos vietos į kitą, trūko maisto, tačiau visada lydėjo vienuolių meilė ir rūpestis. P. Julija pamena, kaip vienuolės vedinos už rankų pačiais mažaisiais (Julijai tuomet buvo vos šešeri metai), saugodamos našlaičius nuo bombardavimo, pėsčiomis iš Alytaus ėjo į Rumbonių kaimą, kur galėjo laikinai įsikurti. Vėliau, po karo, grįžo į Alytaus vaikų namus Basanavičiaus gatvėje. Nuo 1944 m. atėjus rusų valdžiai, vienuoles pakeitė auklėtojos. „Vyresni vaikai vasaromis dirbdavo pas ūkininkus, kad gautų maišą bulvių ar miltų. Buvo sunkus laikotarpis, tačiau augau pačiame gražiausiame Alytaus kampelyje – tarp Nemuno ir Dailidės“, – prisimena p. Julija. Nuo 1951 iki 1955 m. vaikų namų direktoriaus nukreipta mokėsi Alytaus pedagoginėje mokykloje, kur tuo metu dirbo garsūs Alytaus pedagogai: Žievys, Klimavičius, Totorius, Žepkaitė. Julija mėgo sportuoti, nuolat dalyvavo respublikinėse plaukimo spartakiadose. Būtent meilė kelionėms, gamtos grožiui ir paskatino p. Juliją pasirinkti geografijos mokytojos profesiją tuometiniame Pedagoginiame institute. Visam gyvenimui įsiminė pati pirmoji vesta pamoka – pirmame suole sėdėjo Jurgis Kunčinas ir Šarūnas Matutis – du smalsūs ir guvūs pirmokai. Nuo 1977 m., įsikūrus Vidzgirio vidurinei mokyklai, pradėjo joje dirbti geografijos mokytoja. Julija Grabskienė parengė pedagoginės metodikos rekomendacijas geografijos mokytojams, dokumentiniam filmui buvo filmuojama jos vedama pamoka, tapo pirmąja geografijos mokytoja eksperte Alytuje. Kartu su mokiniais išleido knygelę apie Alytaus Vidzgirio botaninį draustinį. Ne vienus metus buvo Alytaus geografijos mokytojų būrelio pirmininkė, užsiėmė organizacine veikla. P. Julija didžiuojasi savo mokiniais, jų pasiekimais ne tik mokykloje, bet ir tolimesniame gyvenime. Tačiau svarbiausiais dalykas, kurį Julija Grabskienė stengėsi įdiegti savo mokiniams, – tai sąžiningumas, stropumas, rūpestingumas ir atsakomybė – pamatinės vertybės, kurių pati laikosi visą gyvenimą. Ir, žinoma, aktyvus gyvenimo būdas. P. Julija liko ištikima dar vaikystėje pamiltam plaukimui. 2006 m. žmonių virš 70 metų plaukimo varžybose Alytaus mieste iškovojo 1-ąją vietą. Gyvenime svarbiausi dalykai yra šeima, darbas ir pomėgiai – sportas, kelionės. Savo jaunystės Alytų prisimena kaip paprastų, nuoširdžių žmonių miestą, apsuptą gamtos grožio. „Dabar daugiau savanaudiškumo, viską darome paskubomis, paviršutiniškai. Gražėja parkai, aikštės, puoselėjami gėlynai. Tai puiku, tačiau miestas – tai ten gyvenantys žmonės“, – teigia p. Julija. Moterims ji linki daugiau paprastumo ir kantrybės. Toms, kurios sėkmingai siekia karjeros, – neišpuikti bei daugiau laiko skirti šeimai, vaikams.
Birutė Margarita Griškevičienė (g. 1936-11-18 Kaune) žinoma ir svari asmenybė Alytaus miesto visuomenės gyvenime. Mokslo metus praleido jaunystės mieste Kaune, daug sportavo – žaidė krepšinį, lankė greitąjį čiuožimą, taip pat mokėsi muzikos – grojo fortepijonu, studijų metais pasirinkus gydytojo specialybę teko labai daug mokytis, tad pomėgiams nebuvo laiko. „Kadangi mano mama buvo medikė, augau daugiausia medikų aplinkoje. Domėjausi literatūra, sekėsi lietuvių kalba, bet nugalėjo medicina. Pradžioje mano mama nepritarė mano pasirinkimui, sakė, kad reikia gerai pagalvoti, nes šis darbas reikalauja didelio pasiaukojimo, jam net šeima trukdys. Nugalėjo ryžtas ir užsispyrimas. Pasirinkta specialybė tapo mano „gyvenimo būdu“, – pasakoja gydytoja Griškevičienė. Jau nuo mokslo metų buvo visuomeniška, linkusi organizuoti, suburti bendraminčius. Baigusi studijas Kauno medicinos institute pagal paskyrimą su vyru atvyko dirbti ir gyventi į Alytų. Alytuje buvo keletas giminaičių, taip pat ir mama, smetonos laikų med. sesuo, Kaune buvo dirbusi su gydytoju St. Kudirka ir turėjo alytiškių draugių grupelę, dažnai atvažiuodavo į Alytų iš Kauno jų aplankyti.
Ir štai B. M. Griškevičienė jau 55 m. kaip gyvena Alytuje ir vis dar dirba Alytaus poliklinikoje vidaus ligų gydytoja. Ilgus metus buvo Alytaus apskrities gydytojų sąjungos pirmininkė, yra Lietuvos gydytojų sąjungos Etikos komisijos pirmininkė, Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos narė. „Mano gyvenimo credo – geri darbai. Jei dar esi kažkam reikalingas ir naudingas, ko daugiau norėti?“, – sako moteris, – „visada mėgau literatūrą, knygas, muziką, keliones. Tačiau gyvenimo, profesiniai, net valstybiniai besikeičiantys įvykiai vertė prisidėti prie rimtesnės veiklos, tapo per didelė prabanga laiką leisti „tuščiai“. Norėjosi veikti, eiti įkandin gyvenimo įvykių“. Dirbdama Alytuje aktyviai įsitraukė į „Knygos bičiulių“ veiklą, domėjosi rašytojais, jų kūryba ir gyvenimu, aplankė jų gimtąsias, atminties vietas Lietuvoje ir už jos ribų, kiek vėliau su Alytaus gydytojais apkeliavo visą Europą. Sąjūdžio metais su entuziazmu rėmė Atgimimą ir aktyviai įsitraukė į veiklą – rinko parašus rusų kariuomenei iš Lietuvos išvesti, dėl Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, Baltijos kelio akcijos ir kt.
„Gyvenime viskas vyksta fatališkai, nieko nesuplanuosi“, – prisimindama prabėgusius metus apibendrina pašnekovė. Taip visai atsitiktinai, dar tik Lietuvai tapus Nepriklausoma, šaltais blokados metais, ji visai, galima sakyti, atsitiktinai susipažįsta su Maltos ordino nariais iš Prancūzijos. Ir ši užsimezgusi draugystė atnešė daug prasmingos veiklos ir dovanų mūsų miestui, o ypač Vaikų globos namų auklėtiniams, kurių gerokai per šimtą turėjo galimybę išvažiuoti į Pietų Prancūziją atostogų metu, kai kurie jų buvo įvaikinti ir dabar ten gyvena ar tęsia gražų bendravimą su globėjais jau turėdami savo šeimas. Šios gražios intencijos vienai iš lyderių Prancūzijos pilietei Elizabethe Kallemeyn 2001 m. buvo suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas už nuopelnus globojant Alytaus mieste gyvenančius likusius be tėvų globos vaikus.
Dabartinė p. Griškevičienės veikla – rūpestis dėl atsiminimų knygos, kuri jau paruošta spaudai ir beliko tik techniniai leidybos darbai. „Į knygą norėjosi sudėti svarbius įvykius, prisiminimus, kad neišsiblaškytų, nepasimestų...Ten bus ir apie tėvą, ir sūnų Robertą, muzikantą, per anksti išėjusį iš šio pasaulio, pluoštelis vaikystės prisiminimų iš karo metų, apie prancūzų humanišką veiklą Alytuje, bendradarbiavimą su labdaringomis organizacijomis ir išskirtiniais žmonėmis...“, – savo planais dalinasi vis dar kupina energijos Alytaus gydytoja Birutė Margarita Griškevičienė. Paklausta, ką ji galėtų palinkėti moterims, sako: „Negaliu taikyti apibendrinimo visoms moterims, juk jos labai skirtingos. Norėtųsi palinkėti mažiau tuštybės, daugiau dėmesio tikroms vertybėms, nes jaunoji karta mokysis daugiau iš pavyzdžių, negu iš pamokų. Taurumas, pagarba, atjauta, patriotizmas turėtų būti prioritetu. To ir linkėčiau.“
Aldona Marcinkevičiūtė-Marcinkevičienė (g. 1955 m.) sena alytiškė, gimusi Kriaušiuje (dabartinė Medelyno seniūnaitija), augusi Alytaus miesto širdies – Miesto sodo – prižiūrėtojo ir sodininko Stasio Marcinkevičiaus šeimoje. Aldoną sutiksi visur: ir miesto šventėse guviai su anūkais bešmirinėjančią, ir senųjų alytiškių susibūrime prie Glūko ežero, ir savivaldybėje reikalus betvarkančią – moteris yra Medelyno seniūnaitijos seniūnė, savivaldybės Etikos komisijos narė. „Mano darželis buvo miesto sodas“, – sako Aldona, prisimindama vaikystę. – „Mamytė dirbo knygyne buhaltere, o tėvelis prižiūrėjo miesto sodą, ten neįdomu, nuobodu, pabūni kiek ir bėgi čia, į sodą, kur vyko „tikras“ gyvenimas...“. Apie sodą ji gali pasakoti nesibaigiančias istorijas: čia poeto A. Jonyno suolelis (poetas, būdamas aklas, vien rankomis ir uosle gebėdavo atpažinti, kokios spalvos pražydusi rožė), čia sodininko suolelis, už kurio stovėjo sodininko namelis ir vandens siurblys, pumpuojantis vandenį į fontaną, čia „Grybas“, o ten šokių aikštelė, kurioje grojo geriausi Alytaus muzikantai, o čia neoficialios „miesto tarybos“ – gerbiamų senų bendruomenės narių – susirinkimo vieta, kurie spręsdavo ne tik miesto sodo klausimus, bet ir kitus svarbius miesto reikalus ir valdžios atstovai į jų autoritetą atsižvelgdavo... Aldonos prisiminimuose ir prie dabartinio teismo pastato augintas briedis, ir fontane gyvenusios auksinės žuvelės, kurios žiemodavusios jų namuose ir garbė jas prižiūrėti teko būtent Aldonai.
Baigusi 5-ąją vidurinę mokyklą pasuko tėvelio pėdomis ir pasirinko agronomo specialybę Žemės ūkio akademijoje. Teko dirbti ir pagal specialybę, kol gyvenimas atvedė į Simno žemės ūkio mokyklą, kur savo agronomės-apželdintojos patirtį perduoda mokiniams iki šiol (būdama keturiasdešimties įgijo edukologijos magistro kvalifikaciją). Didžiausią įtaką, kaip pati sako, padarė tėtis Stasys Marcinkevičius, taip pat įvairiais gyvenimo laikotarpiais sutikti žmonės – Rasa Petkevičienė, prof. Antanas Stancevičius, pedagogai Albina Kumpienė, Vytautas Daraškevičius, Albina Vydūnienė, „glūkoidų“ (pasaulio alytiškių) bendruomenė, šią vasarą atšventusi savo gyvavimo 35-metį. Nors ir perkopusi 60, moteris dar kupina energijos ir sumanymų, vienas jų – rinkti prisiminimus, nuotraukas ir kt. medžiagą, susijusią su miesto sodu, galbūt kada gims ir knyga... „Su manim apie senus alytiškius kalbėkit atsargiai, apie daugelį viską žinau ir galiu papasakoti“, – juokavo ji. Tokį pasakojimą apie miesto sodą Aldona Marcinkevičienė kartu su muziejininkais pristatė parodoje Kraštotyros muziejuje, kur eksponavo nuotraukas, kurias pavyko rasti muziejaus ir privačiuose alytiškių archyvuose. „Iš praeito tūkstantmečio turiu nemažai garbės raštų bei padėkų šiame amžiuje, bet pats brangiausias apdovanojimas gautas 2015 m. – simbolinis Miesto sodo angelas už miesto istorinės atminties ir kultūros vertybių saugojimą“, – pasakoja A. Marcinkevičienė. Ir priduria: „Į savo miestą žiūriu kaip į gyvą ir nuolat besikeičiantį, jis man gražus visada, jo veidą atrandu vis naujai ir naujai, besidžiaugdama, kad man jis niekada nebuvo beveidis.“
Moteris didžiuojasi savo vaikais, įgijusiais išsilavinimą ir besidarbuojančiais čia, Lietuvoje. Sūnus Arvydas nuėjo senelio ir mamos pėdomis, didžiausi pasekėjai (patys to dažnai net nejausdami) dukra Aurelija ir anūkas Nauris. „Būsiu banali, bet svarbiausia gyvenime – išlikti savimi“, – sako Aldona Marcinkevičienė ir šiuolaikinėms moterims linki: pasiekti aukščiausią – saviraiškos – poreikį ir jį paversti savo kasdiena, turėti nuosavų finansinių išteklių truputį daugiau nei išleidžiama kojinėms bei įvairioms savo bei namų priežiūros priemonėms, nemaišyti infantilumo su moteriškumu. Linkime ir jai didelės sėkmės ir prasmingų darbų atgaivinant mūsų miesto praeitį ir puoselėjant dabartį!
Esu Scholastika Cibulskaitė-Kavaliauskienė, gimiau Alytaus apskrities Butrimonių valsčiaus Klydžionių kaime 1943-02-20. Mokiausi Butrimonių vidurinėje mokykloje, kurios garbės galerijos narė dabar esu, vėliau – Daugų žemės ūkio technikume, baigusi dirbau agronome pagal specialybę. Alytuje gyvenu nuo 1969 metų.
Žmogaus vaikystė žavi tuo, kad visada prisiminimuose į paviršių iškelia malonius ir šviesius įvykius ir tik po to, braunantis giliau į atminties labirintus, pasimato ir kitokios spalvos. Turėjau rūpestingą ir mylinčią mamą, vyresnius sesę ir brolį, ir visada jaučiausi apgaubta jų globa. Tačiau mano vaikystė – tai buvo pokario metai... Buvau dvejų metų, kai mirė mūsų tėtis. Mama liko viena nedideliame ūkelyje su trimis mažais vaikais, džiaugsmo buvo nedaug... Manyčiau, jog daugiau apie vaikystę pasakoti ir nereikėtų, bet aš ligi šiolei prisimenu raudą išvežamų į Sibirą kaimynų... Prisimenu susirūpinusius ne tik patėvio ir mamos, bet ir kaimynų veidus, kai nauja valdžia nacionalizavo beveik visą kaimiečių turtą – taip skausmingai buvo kuriami kolūkiai. Prisimenu verkiančią mamą, kai kieme griovė ūkinį pastatą, kurio rąstus vežė statyti kolūkio fermos tvartą. Prisimenu jau pastatyto to tvarto su karvėmis jame gaisrą...
Galbūt nereikėtų to rašyti, nes daug kam tai gal sukels juoką, bet mums, vaikams, būdavo didelis džiaugsmas, kai patėvis padarydavo pačiūžas – ant apdrožto alksninio pagalio pritvirtindavo seno kibiro lanką ir pririšdavo prie batų. Čiuoždavome laimingi...
Buvau smalsutė ir klausydavau visų suaugusiųjų pokalbių. Manau, kad tai turėjo įtakos mano dokumentinių apybraižų atsiradimui, tai ir „Dar žydi sodai Navasoduos“, ir „Ryliškiai. Gyvenimas Nemuno vingyje...“, ir kitos. Net į savo romano „Vargo bitės“ pirmąją dalį sudėjau prisiminimus iš kolektyvizacijos pradžios savo gimtajame kaime.
Eilėraščius pradėjau rašyti vaikystėje ir nežinau, kokią profesiją būčiau pasirinkusi, jeigu būčiau baigusi vidurinę mokyklą. Bet buvo, kaip buvo... Gyvenimas buvo toks, kad leisti visus vaikus į mokyklą buvo per brangu ir todėl, baigusi septynias klases, turėjau su mokykla atsisveikinti. Ėjau į kolūkio brigados darbus ir tik jaunos kolūkio agronomės Birutės Bakelytės pokalbis su tėvais tą situaciją pakeitė. Bet pasirinkimo didelio nebuvo: arba sėdi namie, arba mokaisi Žemės ūkio technikume. Žinoma, mokslas... Baigusi dirbau Prienų rajone Stakliškių kolūkyje agronome. Darbas žemės ūkyje paliko pėdsakus visam gyvenimui. Iki šiol skauda širdį matant apleistus, usnimis apaugusius laukus, nykstančias sodybas. Labai puikiai suprantu žemdirbių rūpestį, esant nepalankiems orams. Vėliau Alytuje dirbau Alytaus skaičiavimo stotyje, Druskininkų meno gaminių įmonės Alytaus filiale, Alytaus medvilnės kombinate.
Nežinau, ar įmanoma apsakyti, kas tai yra kūryba, – man tai tarsi Dangaus atlygis už nelengvą gyvenimą. Vaikiškus eilėraštukus kūriau ir skaičiau savo vaikams, visi kiti ateina patys. Buvo laikas, kai kartais net baugoka būdavo nuo minčių gausos, kartais nespėdavau užrašyti, o jau kita mintis neduoda ramybės..., o tos pabėgusios visada būna gaila.
Prieš eilėraščių knygos „Sidabriniais voratinklių tiltais...“ pristatymą dukros paraginta suskaičiavau visą derlių – nagi dvidešimta: devynios eilėraščių knygos suaugusiems, dvi – vaikams skirti eilėraščiai, du dainynėliai su poetu kompozitoriumi a. a. Jonu Šukiu, penkios knygos – dokumentinės apybraižos, romanas „Vargo bitės“, su žinoma Dzūkijoje kultūros veikėja Genovaite Švabiene sudarėme knygą „Tarškutis. Muzikos, dainos ir šokio kelyje“. Padėjau parengti prisiminimų knygas – Jono Arbačiausko „Iš kartos į kartą“ ir Magdalenos Karosaitės – „Aš iš Vaivos kaimo“. Išspausdinau respublikiniame leidinyje „Raktai į Lietuvos miestus“ esė apie Alytų, taip pat jau ketvirti metai dalyvauju Lenkijos lietuvių Punske leidžiamame jotvingių krašto metraštyje „TERRA JATWEZENORUM“. Šioje knygoje straipsnių santraukos yra verčiamos į anglų ir lenkų kalbas. Tarptautinėje konferencijoje Punske (Lenkija), pristatant šį leidinį, paruošiau ir skaičiau pranešimą tema „Negyjanti Dzūkijos žaizda“. Esu laimėjusi pirmą ir antrą vietas Marijampolės literatų klubo organizuojamuose respublikiniuose apsakymų konkursuose, taip pat ir eilėraščių konkurse. Alytaus literatų klubo „Tėkmė“ organizuojamuose Dainavos krašto literatų konkursuose esu tapusi laureate ir laimėjusi prizinių vietų. Į rusų kalbą išverstų eilėraščių yra 2013 metais Kaune išleistame rusų literatūriniame almanache, vertė Olga Riabinina.
Esu Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ narė ir dalyvauju bei skaitau savo kūrybą klubo renginiuose. Kūrybą spausdina Alytaus laikraščiai, žurnalas „Dainava“, laikraštyje „Alytaus naujienos“ buvo išspausdinti net du mano sonetų vainikai, o sonetų vainikas užima visą puslapį. Be to, spaudoje dažnai būna publikacijos apie klubo veiklą. Manau, todėl buvau miesto bendruomenės pastebėta – mane kviečia susitikti su mokiniais mokyklose, į kai kurias konferencijas...
Profesinį gyvenimą, darbinę veiklą ir šeimos gyvenimą sugeba suderinti kiekviena moteris, o štai su kūryba būna sunkiau. Bet tam yra nuvogtos iš miego nakties valandėlės, pietų pertraukėlės, kažkokių kelionių autobusu minutės. Turiu pripažinti, jog eilėraščiams daug laiko nereikia, juos reikia užrašyti, na, paskui pataisinėti... Su proza sudėtingiau, reikia susikaupti ir laiko prireikia daugiau. Tačiau, kaip bebūtų, visada pirmoje vietoje yra šeima.
Kiekvieną darbą stengiuosi atlikti sąžiningai ir kruopščiai. Todėl dažnai mano darbai paskui mano sumanymus nespėja...
Nepakenčiu veidmainių, melagių, žiaurumo ir išdavysčių. Iš to ir seka gyvenimo credo – jei gimei žmogumi, tai ir būk juo visą savo gyvenimą, nes didžiausia vertybė yra žmogiškumas.
Kiekviename žmoguje yra polinkis kažką kurti. Sodyboje po langais puikuojasi gėlynas – sodybos šeimininkės kūryba, visi tuo grožisi. Manau, kad moters kūrėjos vaidmuo ir anksčiau, ir dabar yra panašūs, tik dabar daug lengvesnis kelias moteriai kūrėjai į pripažinimą.
Šiuolaikinės moterys aktyviai prisideda kuriant šalies ateitį, kuria įstatymus, sprendžia globalines pasaulio problemas, bet ryškiausiai šiuolaikinę moterį matau kuriančią grožį ir skleidžiančią gėrį.
Visų tų gerųjų kovotojos savybių ir linkiu visoms moterims.
Angelė Šiupieniūtė-Skinkienė (1955-01-21) gimė Pienų rajone, Skriaudžių apylinkėje, Pirktavietės kaime, šešių vaikų šeimoje. Tėvai dirbo kolūkyje. 1974 m. baigusi Veiverių vidurinę mokyklą, 1974 m. studijavo Kaune, medicinos mokyloje. Ją baigusi dirbo III klinikinėje ligoninėje medicinos seserimi. Ištekėjusi atvyko gyventi į Alytų, kur nuo 1979 m. dirbo S. Kudirkos ligoninėje Kardiologiniame skyriuje. Netikėtai apsirgus jauniausiam sūnui, p. Angelė atsidūrė Kauno infekcinėje ligoninėje. Stagnacijos laikotarpiu motinoms nebuvo leidžiama gulėti ligoninėje kartu su savo mažyliais, p. Angelei buvo padaryta išimtis pasisiūlius prižiūrėti globos namų vaikus, gulinčius toje pat palatoje. Sūnelis sirgo ilgai, mažieji globos namų ligoniai pasveikdavo, juos pakeisdavo kiti. Kaskart p. Angelė juos išlydėdavo su ašaromis. Gydytojų prognozės dėl sūnaus ligos buvo pesimistinės, ir moteris užsisklendė nuo išorinio pasaulio. Kaimynės įkalbėta, pradėjo lankytis bažnyčioje, kur susipažino su organizacijos „Caritas“ atstovėmis ir įsitraukė į bendrą veiklą. Kartą, besilankant Alytaus globos namuose, p. Angelę apspito būrys vaikučių, tiesiančių rankas ir prašančių pasiimti namo. Tik vienas berniukas atokiai stovėjo kampe. Moteriai pasiteiravus, kodėl jis neprašo priglausti, vaikas atsakė, kad tai neįmanoma, nes ji negalinti pasiimti visų vaikų. Taip p. Angelės namuose atsirado pirmasis globotinis. Šeima padėjo ir palaikė. Būtent dukrų paskatinta iš Alytaus kūdikių namų paėmė globoti berniuką, kurio atsisakė tikrieji tėvai. Jis sirgo reta genetine liga – gimė be kojų ir tik su viena rankele. Daug svetimų žmonių kritikavo p. Angelę, įkalbinėjo atsisakyti šio sumanymo, aiškino, kaip bus sunku. Tačiau moteris apie berniuką (šiuo metu jau suaugusį vyrą) kalba su plačia šypsena, pasakoja, kad daugiau problemų su kai kuriais sveikais žmonėmis...
Nemunaičio vasaros stovykloje, susipažino su mergaite, kuri pati pasisiūlė tapti dukra. Taip p. Angelės namuose atsirado keturios sesutės, kurias susirinko iš skirtingų globos namų. 1987 m. Socialinių reikalų ministerija skyrė devynių vietų autobusiuką. „Mūsų tuo metu buvo daugiau, bet tilpom visi – susėsdavom vieni kitiems ant kelių. Apkeliavom visą Lietuvą – prie ežerų, prie jūros“, – džiaugiasi moteris. 1988 m. įkūrė šeimyną. Vaikai užaugo, juos keitė kiti. Buvo visko, bet daugiausia šilumos ir meilės. „Visi jie mano vaikai“, – šypsosi p. Angelė. Šiuo metu ji turi dešimt anūkų, visi lanko, bendrauja. Namuose likus tik jauniausia, trylikmetė mergaitė.
Didžiausia gyvenimo vertybė p. Angelei – šeima ir sveikata, sunkiu metu turėti į ką atsiremti.
Ankstesnį Alytų prisimena kaip miestą, kuriame nebuvo vietos neįgaliesiems. Dabar yra specialūs įvažiavimai, pritaikyti šaligalviai, įėjimai. Neįgalūs vaikai integruojami mokyklose. Miestas keičiasi, gražėja, daugėja parduotuvių. Mažėja tik žmonių... O ir jie anksčiau buvo nuoširdesni, paprastesni. Dabar gyvenimas labiau orientuotas į materialinius dalykus, bet daugiau skurstančių, ypač dvasiškai...
Alytiškėms p. Angelė linki stiprybės, labiau mylėti savo vaikus, nepalūžti įvykus nelaimei, kad netektų atsidurti gyvenimo užribyje, o jų vaikams globos namuose. Taip pat moterims linki daugiau drąsos ryžtis globoti svetimus vaikelius, suteikti jiems tikrus namus.
