DUONA LIETUVIŲ LIAUDIES PAPROČIUOSE,
BUITYJE, GYVENIME
Mūs gyvybė iš rugio dosnumo,
Iš pritvinkusio lašo lietaus.
Mūs gyvybė iš tėviškės duonos,
Kurią tėvas po lygiai atpjaus.
Mūs gyvybė iš žemiško triūso,
Iš maldos, pagarbos, nuodėmės,
Pasakyk, kodėl duona vis verkia...
Kurią tėvas po lygiai riekės...
Mūs gyvenimas – toks kaip ir duonos,
Dievo grūdas pasėtas kančių.
Tad mylėkim tėvus... ir jų triūsą,
Gerbkim duoną – gyvybę žmonių
Duona – vienas seniausių žmonių valgių. Jai skirta daug gražių žodžių, eilėraščių. Mūsų protėviai turėjo įvarių tikėjimų, apeigų. Sunkiai dirbo, kad stalą galėtų papuošti naminės duonos kepalu. Tešlos ruošimas, duonos kepimas, laikymas, raikymas turėjo net savotiškas apeigas, tikėjimus. Senolių išmintis byloja: mūsų duona kasdieninė, duona būtina žmogui kaip oras ir vanduo, duona šventa... Tokia buvo pagarba duonai. Šiandien viskas kitaip – duonos tiek daug ir tokia įvairovė, kad net sunku ir išsirinkti. O žodis „duona“ nesukelia jokių pojūčių, nes dingo jos šventumas.
2015 m. kovo 12 d. Raseinių krašto muziejuje prasidėjo edukacinės programos „Duona liaudies papročiuose, buityje ir gyvenime“ renginiai. Šio projekto autorė soroptimisčių klubo prezidentė Asta Montvydienė supažindino su projekto programa ir vykdymo eiga. Renginyje dalyvavo Raseinių soroptimisčių klubo sesės, muziejaus darbuotojos ir svečiai.
Muziejaus darbuotoja Lina Vapsevičienė papasakojo apie duonos „kelią“ nuo rugių sėjos, pjūties, kūlimo, malimo, miltų sijojimo, raugo maišymo, raugimo, kepimo iki atsiradimo ant stalo. Muziejuje sukaupti eksponatai, filmas apie duonos kepimo tradicijas, priminė lietuvių liaudies papročius, skatina nepamiršti, kas yra brangu mūsų tautai.
Lietuvoje duona vartojama nuo pirmųjų amžių po
Kristaus. Lietuvos kaime ruginė duona iki
XX a. vid. buvo pagrindinis valgis, nors nuo
XIX a.vid. greta jos plito ir bulvių valgiai.
Baudžiavos laikais
valstiečiai ją kepdavo iš nevėtytų
grūdų miltų (bėralo), todėl vadino bėraline duona. Grynų rugių duoną kepdavo tik
šventėms. Panaikinus baudžiavą, bėralinė duona iš valstiečių buities išnyko. XIX a. antroje pusėje ir per
I pasaulinį karą į tešlą būdavo primaišomą kitų
javų ar kitų augalų miltų. Duona buvo kepama paprasta ir
plikyta. Duonos miltai išmaišomi iš šulelių padarytame
duonkubilyje (
Aukštaitijoje) ar išduobtame, vėliau iš lentų sunertame lovyje (
Žemaitijoje). Paprastai duonai miltai buvo įmaišomi į drungną vandenį, per naktį rauginami, o rytojaus dieną, pridėjus miltų, išminkoma ir kepama. Plikytai duonai miltus įmaišydavo į karštą vandenį, o tešlą raugindavo iki 3 dienų. Ši duona turėjo saldrūgštį skonį ir ne taip greit sendavo. Tešlą įrūgdavo nuo ankstesnio kepimo tešlos palikto raugo gabalėlio. Pirmasis kepimo būdas buvo senesnis ir labiau paplitęs, antrasis – daugelyje vietų paplito
XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Iš
prieskonių į duoną dėdavo druskos ir
kmynų. Kepalus darydavo didelius, pailgus ar apskritus. Kepdavo žarijinėse
krosnyse ant
ližės paklojus
klevo,
krienų lapų,
ajerų,
kopūstlapių ar pabarsčius miltų. Lietuvos kaime XX a. buvo žinoma ir pikliuota duona, tačiau ją kepdavo tik didžiausioms šventėms.
Šviežios duonos kvapas, tik iš krosnies atkeliavusios duonos ragavimas prie stiklinės naminės giros, prisiminimai, pokalbiai – tai buvo taip nuostabu, įdomu ir gera.
Raseinių soroptimisčių klubo senjora Elena Danielienė
